Apie projektą

Apie projektą

2011 m. Tarptautinis ŽIV/AIDS gydymo fondas Rytų Europos ir Centrinės Azijos regione (ITPC) bei pasiruošimo gydymui koalicija paskelbė kvietim...

Skaityti daugiau...

Projekto vykdytojas

Rėmėjai ir partneriai

ITPCru Международная коалиция по готовности к лечению ВИЧ/СПИДа в Восточной Европе и Центральной Азии

Oportunistinės infekcijos ir ŽIV (II)

 

Grybelinės ir virusinės ligos 

 

Grybeliai ŽIV infekuotiesiems dažniausiai sukelia pienligę (kandidozę), pneumocistinę pneumoniją, kriptokokozę (ši savo ruožtu gali komplikuotis meningitu arba plaučių uždegimu), histoplazmozę.

Ypač ŽIV infekuotiesiems pavojingi virusai – jie yra jau minėtos citomegalovirusinės infekcijos ir burnos gauruotosios leukoplakijos, įvairių tipų pūslelinės (herpeso), Kapoši sarkomos, su ŽIV susijusios limfomos, užkrečiamojo odos moliusko sukėlėjai.

 

Grybelinės oportunistinės infekcijos

Candidans genties grybelio sukeliama pienligė (kandidozė) laikoma dažniausia infekcija tarp užsikrėtusiųjų ŽIV. Įdomu, kad mokslininkams pavyko nustatyti, jog pienlige serganti moteris šiuo grybeliu gali užkrėsti savo partnerį, o įrodymų, kad vyras užkrečia moterį, pakankamai nėra. Šiuo grybeliu yra užsikrėtę apie 98 proc. gyventojų, tačiau sveiko žmogaus organizme jų dauginimąsi paprastai slopina kiti mikroorganizmai.

Bene dažniausiai pasitaikanti yra burnos ertmės pienligė, atpažįstama iš baltų dėmių ant dantenų ir liežuvio, kartais – deginančio pojūčio ir sutrikusio skonio jutimo. Pienligei apėmus stemplę, jaučiamas gerklės skausmas, sunku ryti. Moteris gali varginti makšties pienligė, kuriai būdingas makšties paraudimas, niežulys ir deginimas, lydimas gausių balkšvos arba gelsvos spalvos išskyrų, primenančių varškę, padažnėjęs šlapinimasis. Vyrams gali išberti varpos galvutę, niežėti; atsmaukus apyvarpę, stebimos varškę primenančios išskyros.  

Nors pienligės simptomai labai nemalonūs, o liga linkusi kartotis, nesmarkiai išplitusią ligą galima gydyti liaudiškomis priemonėmis: pvz., esant burnos ertmės pienligei, kelis kartus per dieną skalauti burną silpnu vandenilio peroksido arba obuolių acto tirpalu. Sunkesniais atvejais skiriama receptinių tepalų, žvakučių, tablečių formos preparatų nuo grybelio, juos išrašo tik gydytojas. Atmintina, kad burnos pienligę provokuoja gausus cukraus ir kitokio saldaus maisto vartojimas, lytinių organų – aptempti, ypač sintetiniai, rūbai ir kasdieniai įklotai, taip pat intensyvūs lytiniai santykiai, ypač, jei jie būna sausi.

Pneumocistinė pneumonija – dažniausia oportunistinė infekcija, sukeliama grybelio Pneumocystis carinii. Ji nustatoma daugiau kaip 60 proc. sergančiųjų AIDS. Jai, kaip ir kitiems plaučių uždegimams, būdingas kosulys (paprastai sausas, neatkosint skreplių), aukšta temperatūra, padažnėjęs negilus kvėpavimas. Veiksmingiausios kovos su šia liga priemonės – tinkama profilaktika, o susirgus – kuo anksčiau paskirtas gydymas. Su ŽIV nešiotojais dirbantys specialistai pataria pacientams vengti bendrauti su sergančiaisiais pneumocistine pneumonija tol, kol šie visiškai nepasveiks. Kadangi ligos sukėlėjo patekimo į organizmą išvengti neįmanoma, CD4 ląstelių skaičiui sumažėjus iki 200, profilaktiškai skiriama vartoti šią ligą stabdančių preparatų (biseptolio, baktrimo).

Literatūros duomenimis, kriptokokozė (dažniausia komplikacija – kriptokokinis meningitas) prasideda, kai CD4 skaičius nukrinta žemiau 50. Ligą sukelia grybelis Cryptococcus neoformans, įprastomis sąlygomis gyvenantis dirvoje, į kurią patenka su paukščių išmatomis, o į žmogaus organizmą – įkvėpus dulkių, kuriose yra šio grybelio. Oro-lašiniu būdu sukėlėjas neplinta, todėl užsikrėsti nuo sergančio žmogaus neįmanoma.

Kriptokokų poveikiui jautrūs dauguma žmonių, bet sveikas organizmas su jų sukeliamomis ligomis nesunkiai susitvarko. Kaip rodo statistika, apie 10 proc. ŽIV infekuotųjų ši infekcija gali sukelti sunkių smegenų komplikacijų ir baigtis mirtimi. Dažniausi kriptokokinio meningito simptomai yra galvos skausmas, sutrikęs regėjimas (matomas išplaukęs vaizdas), nepraeinantis sumišimas („pasimetimas“), depresija, nerišli kalba. Atkreiptinas dėmesys, kad galvos skausmai ne visada kyla vienoje galvos vietoje. Jeigu šalis, kurioje gyvenate, laikoma didelio infekuotumo kriptokokais zona, o jūsų CD4 ląstelių skaičius mažesnis kaip 100, kreipkitės į medikus dėl profilaktinio gydymo flukonazolu arba itrakonazoliu – šie preparatai gali jus apsaugoti.

Histoplazmozė – gana retas mūsų kraštuose grybelinis susirgimas ir priklausomai nuo to, kuris iš grybelių jį sukėlė – Histoplasma capsulatum var. capsulatum ar Histoplasma capsulatum var. duboisii, – skiriasi pagal paplitimą ir klinikinius požymius. Tačiau pasauliui šitaip maišantis ir keliaujant, į šią ligą nereikėtų numoti ranka kaip į pernelyg egzotišką.

Histoplasma capsulatum var. capsulatum sukelta histoplazmozė (Darlingo liga) dažniausiai paplitusi Centrinėje, Pietų ir Rytų Amerikoje, Karibų salyne, Prancūzijos Gvianoje, tropinėje Afrikoje, ypač pietų Afrikoje, Azijoje, Naujojoje Kaledonijoje, taip pat turistų dažnai lankomose šalyse: Alžyre, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Meksikoje, Venesueloje, Hondūre. Amerikoje šiuo grybeliu dažniausiai užsikrečiama Misisipės baseine (užsikrėtę apie 80 proc. gyventojų), Europoje – tik Italijoje, viename Emilijos-Romanijos rajone.

Žmogus užsikrečia įkvėpdamas grybo sporų. Jų gausu tuneliuose, požeminiuose galerijose, urvuose, kur gyvena šikšnosparniai. Su jų išskyromis grybas patenka į išorę. Kaimuose galima užsikrėsti balandžių buvimo vietose, apleistose fermose, miškų parko rajonuose (per varnėnų išskyras) arba naminių paukščių (vištų) auginimo vietose. ŽIV užsikrėtusiems asmenims šios ligos atvejai registruojami nuo 1980 m., todėl 1987 m. į ŽIV klasifikaciją ekstrapulmoninė histoplazmozė įtraukta kaip naujas AIDS kriterijus.

Svarbu žinoti, kad dažnai būna besimptomės šios ligos formos. Išplitusi histoplazmozės forma nešiojantiesiems ŽIV pasireiškia praėjus daug savaičių ar mėnesių po pirmosios, plaučių histoplazmozės, formos. Nustatomi vidaus organų pažeidimai (padidėję limfmazgiai, kepenys, blužnis), išopėja burna, iškrenta dantys, išberia odą. Retai būna virškinamojo trakto, neurologinių pažeidimų. Perėjusi į tretinę, arba lėtinę, plaučių histoplazmozės formą, liga tampa panaši į plaučių tuberkuliozę.

Sveikos imuninės sistemos ligoniai nuo histoplazmozės dažniausiai pasveiksta savaime, tačiau ŽIV infekuotiesiems skiriamas kelių mėnesių trukmės gydymas itrakonazoliu, amfotericinu B. Endeminiuose ligos rajonuose, t. y. ten, kur paplitęs ligos sukėlėjas, ŽIV nešiotojams rekomenduojama profilaktika itrakonazoliu po 200 ar 400 mg per parą.

Histoplazma capsulatum var duboisii sukelta histoplazmozė paplitusi ribotame endeminiame regione Afrikoje ir Madagaskaro saloje, dažniausiai sukelia odos ir kaulų pažeidimus. Ja užsikrečiama oro-lašiniu būdu įkvėpus grybų sporų, bet galima užsikrėsti ir sąlyčio (kontaktiniu) būdu susižeidus. Spora organizme virsta grybu ir limfiniais takais išplinta po limfmazgius, odą ir kaulus. Ant veido arba rankų ir kojų odos būna mazgelių arba papulių, ypač odos raukšlėse. Susidaro poodiniai pūliniai, kartais sukeliama regioninių limfmazgių reakcija, panaši į tuberkuliozę. Gali būti pažeisti vidaus organai: kepenys, blužnis, antinksčiai, taip pat nukenčia viršutinio žandikaulio, kaukolės kaulai, kelių sąnariai. Gydoma jau minėtais preparatais, gydymo trukmė – iki 1 metų. Po gydymo liga gali kartotis.

 

 

Virusinės oportunistinės infekcijos

Citomegalovirusinė infekcija (CMV) prisimeta apie 90 proc. AIDS pacientų, o kadangi cirkuliuoja kraujyje, jo yra išnešiojama po visą organizmą ir išveda iš rikiuotės įvairius organus bei sistemas. Kadangi CMV veisiasi daugelio žmonių organizme, jis dažniausiai perduodamas lytiniu būdu. CMV pažeidus žarnyną, pakyla aukšta temperatūra, krenta svoris, dingsta apetitas, vandeningai viduriuojama. Tačiau užvis dažniausiai CMV atakuoja ŽIV nešiotojų akis: iš pradžių vieną akį, o po kurio laiko – ir kitą. Nusilpsta regėjimo aštrumas, matymo lauke ima „skraidyti muselės“ ir tariamai regimos „dėmės“. Tinkamai nesigydant, gana greitai galima visiškai apakti, todėl patariama akylai stebėti savo regėjimo būklę – kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo geresnio rezultato galima tikėtis. CD4 ląstelių skaičiui sumažėjus iki 200 ir mažiau, geriausias apsaugos nuo tragiškų padarinių būdas yra reguliarūs ir dažni (kas 3 mėn.) vizitai pas akių gydytoją. Jeigu pasireiškus simptomams skubiai nebus kreiptasi pagalbos, regėjimo galima netekti jau po 2 savaičių.     

CMV infekcijos aukomis labiausiai rizikuoja tapti tie, kurių CD4 skaičius mažesnis kaip 50. Teigiamos citomegaloviruso reakcijos ir prasto imuniteto atveju skiriamas profilaktinis gydymas gancikloviru, foskarnetu. Jei nesate CMV nešiotojas – saugokitės jo, lytinės sueities metu naudokite prezervatyvus. Svarbu žinoti, kad nėštumo metu galimos klaidingai teigiamos CMV antikūnų reakcijos, todėl gali būti klaidingai diagnozuojama ūmi CMV infekcija.

Į pienligę panašią burnos gauruotąją leukoplakiją sukelia Epštein-Barr virusas (EBV), tačiau nuo pienligės aptariama liga skiriasi tuo, jog pažeidžia tik liežuvį ir į gretimas burnos ertmės sritis neplinta. Ši leukoplakijos atmaina – viena iš daugelio, tačiau būtent ja dažniausiai serga nešiojantieji ŽIV. Dėl gauruotosios leukoplakijos ŽIV infekuotųjų arba jau sergančiųjų AIDS liežuvis gali atrodyti tarsi padengtas balkšvų plaukelių šarma ir savo išvaizda priminti kailį ar neperdirbtą medvilnę. Dėl to kenčia gyvenimo kokybė – dažniausiai tampa nepatogu valgyti. Kontaktiniu būdu neplinta, todėl žmogus žmogaus užkrėsti negali, be to, liga dažniausiai linkusi praeiti savaime.

Nors teigiama, esą gauruotoji leukoplakija ŽIV nešiotojų gyvybei nekelia pavojaus, medicininėje literatūroje nurodoma, jog burnos dugne, liežuvio šonuose ir apatinėje lūpoje esančios kitų nei gauruotoji atmainų  leukoplakijos yra linkusios supiktybėti. Kitoms ligos atmainoms paprastai būdingos balkšvos arba gelsvos nenuvalomos gleivinės dėmės ar apnašos, kurių medicininiu požiūriu negalima priskirti jokiai kitai ligai. Leukoplakija dažniausiai serga vyresni nei 30 metų žmonės, ji aptinkama ant skruostų, alveolinių ataugų gleivinės ir atrodo kaip truputį nuo gleivinės pakilęs pilkai baltas apnašas aiškiomis ribomis. Pažeidimui progresuojant, šis apnašas storėja ir baltėja, kartais gali būti su paviršiniais įtrūkimais, raukšlėmis.

Paprastąją pūslelinę sukelia dvi viruso Herpes simplex atmainos (1-a ir 2-a). Virusu užsikrečiama lytinių santykių arba gleivinių kontakto metu, gimdymo metu motina virusą gali perduoti naujagimiui – jam tai ypač pavojinga ir dažnai baigiasi mirtimi. Patekęs į suaugusio žmogaus nervines ląsteles, virusas jose išlieka visą gyvenimą, tačiau ligos simptomai jaučiasi ne ištisai. Tokio gydymo, kuris visai sunaikintų virusą ir leistų išvengti ligos pasikartojimo, nėra. Tikimybę ligai atsinaujinti sumažina nebent ilgas lėtinės infekcijos gydymas.

Iš pradžių infekcijos požymiai būna pastebimi, bet po 2-3 sav. išnyksta. Kito ligos puolimo metu jie vėl pasikartoja, dažniausiai tose pačiose vietose, tik būna mažiau ryškūs. Būdingi paprastosios pūslelinės simptomai yra dilgčiojimas, paraudusios gleivinės ar genitalijų oda, smulkios blizgančios pūslelės, kurios vėliau susilieja, niežti, būna labai skausmingos. Gali varginti skausmingas šlapinimasis arba šlapimo susilaikymas, padidėti kirkšnies limfmazgiai, pakilti temperatūra, skaudėti raumenis. 

Nešiojantiesiems ŽIV pūsleliniai bėrimai būna dažnesni ir gausesni, nei neturintiems šio viruso. Kai imuninis statusas žemas, pūslelinė gali apimti didelį odos plotą ir įgauti generalizuotą (išplitusį) pobūdį. Tada ligą gydyti tampa itin sunku ir sudėtinga, ji gali komplikuotis gyvybei pavojingais simptomais. Jei nesate šio viruso nešiotojas, imkitės visų profilaktikos priemonių juo ir netapti, ypač venkite lytinių santykių esant partnerio herpetiniams bėrimams.

Juosiančiąją pūslelinę sukelia kitas Herpes šeimos virusas – Varicella zoster, tūnantis daugumos žmonių organizme. Šiuo virusu dažniausiai užsikrečiama vaikystėje ir susergama vėjaraupiais. Daugumos sveikų vaikų imuninė sistema su virusu paprastai susitvarko be didesnių sunkumų, ir rimtesnio gydymo, išskyrus išbertų vietų tepimą niežėjimą mažinančiais tepalais, neprireikia. Tačiau sutrikus imuninės sistemos veiklai, ypač suaugusiame amžiuje, Varicella zoster užkratas pažeidžia nervines ląsteles ir odą, dėl ko krūtinę, pilvą, nugarą (dažniausiai tik vieną pusę), rečiau – rankas, kojas, veidą išberia skausmingomis pūslelėmis. Juostinei pūslelinei gali būti būdingas ir deginantis krūtinės ląstos skausmas ribotame odos plote – vadinamoji ikiherpetinė neuralgija. Tokį skausmą lydi karščiavimas, silpnumas, po kelių dienų paraudusią odą išberia – atsiranda nedidelių pūslelių, pilnų skaidraus skysčio. Esant šiai būklei, gydymą turėtų skirti gydytojas per pirmąsias 72 val. atsiradus bėrimui arba per 48 val. – susiformavus pūslelėms. Negydoma juostinė pūslelinė gali nepraeiti ištisas savaites ir net mėnesius. ŽIV infekuotiesiems, jau turintiems imuniteto stokos požymių, ši liga gali smogti ypatinga jėga ir sukelti neapsakomai dideles kančias. Kuo labiau nusilpusi imuninė sistema, tuo dažnesni juostinės pūslelinės atkryčiai.

Kapoši sarkomą, piktybinį kraujagyslių ir limfagyslių sienelių auglį, sukelia Herpes viruso 8-as tipas. Šia liga sveiki žmonės suserga nebent perkopę 60-metį, o ŽIV nešiotojus, dažniausiai – homoseksualius vyrus, ji puola nepriklausomai nuo amžiaus.

Priklausomai nuo odos spalvos, auglys atrodo kaip rožinė, violetinė, raudona ar ruda dėmė, iškilusi aukščiau odos paviršiaus, odos linkiuose ir ant kojų dažniausiai susiformuoja plokštelės, navikiniai mazgai. Dėl vizualinio simptomų panašumo Kapoši sarkoma liaudyje dar klaidingai vadinama „odos vėžiu“. Liga gali pažeisti ir bet kuriuos vidaus organus, ypač limfinę sistemą. Burnos gleivinėje ji atrodo kaip žydrai raudoni mazgai ant gomurio, virškinimo trakte – kaip polipiniai pokyčiai. Kadangi yra duomenų, jog šios sarkomos vystymąsi provokuoja kaitinimasis saulėje (ultravioletinių spindulių perteklius silpnina imuninę sistemą), ŽIV infekuotiesiems nerekomenduojama mėgautis saulės voniomis.

Kapoši sarkoma dažniausiai gydoma lazerine terapija, radioterapija, krioterapija arba vinblastino injekcijomis į žaizdas, sisteminės žaizdos – chemoterapija. Tai padeda sumažinti simptomus, tačiau dažniausiai jie vėl atsiranda iš naujo.

Tikslios su ŽIV susijusios limfomoslimfinės sistemos vėžio – atsiradimo priežastys nežinomos. Manoma, kad ligą provokuoja ne vienas, o keli veiksniai, neatmetama ir virusinė kilmė (daugiausiai įtarimų krenta ant jau minėtojo Epštein-Barr viruso). Naujausiais duomenimis, limfoma suserga 5-10 proc. visų infekuotųjų ŽIV.

Priklausomai nuo vėžinių ląstelių pobūdžio, limfomos skirstomos į Hodžkino ir ne Hodžkino limfomą. Su ŽIV susijusi limfoma priskiriama antrajam tipui ir nuo Hodžkino limfomos skiriasi tuo, kad paprastai vystosi sparčiau ir dažniau išplinta už limfinės sistemos ribų. Dėl šios ligos sutrinka kaulų čiulpų, kepenų, plaučių ir centrinės nervų sistemos (įskaitant galvos bei stuburo smegenis) veikla.

Su ŽIV susijusią limfomą sunku gydyti, nes tokiais atvejais įprastai skiriama chemoterapija ir radioterapija dar labiau nualina ir taip silpną imuninę sistemą. Dėl to ŽIV nešiotojams skiriamos mažesnės preparatų dozės nei kitiems, tačiau gaunamas efektas taip pat atitinkamai būna mažesnis.

Užkrečiamasis odos moliuskas – ganėtinai dažnai, ypač tarp mokyklinio amžiaus vaikų, pasitaikanti Poxvirus šeimai priklausančio viruso sukeliama odos liga. Sveiki vaikai užkrečiamuoju odos moliusku serga dažniau negu suaugusieji visų pirma dėl to, kad jų imuninė sistema nėra iki galo susiformavusi. Be to, jie dažniau patiria tiesioginį odos su oda kontaktą su kitais žmonėmis.  

Virusai į odą prasiskverbia pro mikroskopinius odos barjero pažeidimus, ir po inkubacinio periodo, kuris gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, bet kurioje kūno vietoje pastebimas moliuskų augimas. Moliuskai – tai 2-5 mm dydžio ant odos paviršiaus iškilę apvalūs mazgeliai, dažniausiai išsidėstę grupėmis, kūno spalvos arba rausvi, blizgaus arba perlamutrinio paviršiaus, pilni balto, taukus primenančio sekreto. Viduryje paprastai būna mažas įdubimas su angele. Moliuskų mazgeliai aptinkami įvairiose kūno vietose, ypač odos lenkiamuosiuose paviršiuose (rankoje, kirkšnyje). ŽIV nešiotojams ir kitiems silpnos imuninės sistemos ligoniams odos moliuskai gali būti labai dideli, ypač jų gausu veido srityje.

Didesnė rizika susirgti užkrečiamuoju odos moliusku yra tiems, kas turėjo „odos su oda“ kontaktą su asmeniu, sergančiu odos moliusku. Suaugusieji dažniausiai užsikrečia lytinių santykių metu, tiesioginio odos kontakto metu sportuodami (imtynės, lengvoji atletika), taip pat buitiniu keliu: nešiodami bendrus su sergančiuoju drabužius, naudodamiesi tais pačiais rankšluosčiais ir patalyne. Didesnis viruso paplitimas pastebėtas šiltuose ir drėgnuose kraštuose.

Nors odos moliuskas dažniausiai nesukelia rimtų negalavimų ir diskomforto, dermatologai rekomenduoja šią ligą rimtai gydyti ir užkirsti kelią jos plitimui. Moliuskai gydomi panašiai kaip karpos: šaldomi skystuoju azotu, naikinami įvairiomis rūgštimis ar labai karštais skysčiais, gramdomi aštria kiurete, kartais – elektrokauteriu, kriochirurgija, lazeriu. Tačiau šiuo metu auksiniu gydymo standartu laikomas odos moliuskų gydymas įvairios koncentracijos (5-20 proc.) kalio hidroksido tirpalu, kurį galima taikyti namų sąlygomis (tai ypač aktualu gydant vaikus).

Priklausomai nuo odos moliuskų kiekio odoje ir reakcijos į gydymą, procedūrų kursą gali tekti kartoti. Nors ŽIV infekuotųjų gyvybei ši oportunistinė infekcija nekelia pavojaus, dėl nusilpusios imuninės sistemos nuo jos tenka gydytis ilgiau ir sudėtingiau.  

 

Pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Skaidrė Vainikauskaitė

Video

You need to a flashplayer enabled browser to view this YouTube video

Raskite mus Facebook'e



Skelbimai

Vilniuje veikia ŽIV žmonių savipagalbos grupė. Susitikimai vyksta šeštadieniais. Daugiau informacijos Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.